Pridėtinė vertė yra produkto vertės dalis, sukurta tam tikroje organizacijoje. Tai skirtumas tarp parduotų produktų ir įsigytų prekių bei paslaugų vertės.
Pridėtinės vertės samprata
Pridėtinė vertė apskaičiuojama kaip skirtumas tarp pajamų ir iš išorinių organizacijų perkamų prekių ir paslaugų savikainos. Pastarosios visų pirma apima žaliavų ir pusgaminių, remonto, rinkodaros, priežiūros paslaugų, elektros sąnaudas ir kt.
Pridėtinė vertė yra produkto (ar paslaugos) vertė, kuria perdirbant šio produkto vertė padidėja iki to momento, kai jis parduodamas vartotojui. Į jį įeina darbo užmokesčio fondas, nuoma, nusidėvėjimas, nuoma, palūkanos už paskolą, taip pat gautas pelnas.
Pavyzdžiui, įmonė pardavė 100 tūkstančių rublių vertės produktus. Už šių produktų gamybą ji pirko žaliavas už 30 tūkstančių rublių, taip pat sumokėjo už paslaugas išorės rangovams už 10 tūkstančių rublių. Papildoma vertė šiuo atveju bus 60 tūkstančių rublių. (100 - 30 - 10) arba 60% galutinio produkto kainos.
Vakarų ekonomistai taip pat pritaria neigiamos pridėtinės vertės sampratai, kai papildomas perdirbimas ne tik neprideda produkto vertės, bet, priešingai, jį sumažina. Rinkos ekonomikoje šio reiškinio nėra ir jis taikomas planuojamam modeliui.
Bendrovė naudoja pridėtinę vertę šiose srityse:
- atlyginimų mokėjimai (darbo užmokestis, premijos, kompensacijos, įmokos į nebiudžetinius fondus);
- mokesčių mokėjimas (išskyrus pardavimo mokesčius ir PVM);
- banko palūkanų, dividendų ir kiti mokėjimai;
- investicijos į ilgalaikio turto, mokslinių tyrimų ir plėtros bei nematerialiojo turto įsigijimą;
- ilgalaikio turto nusidėvėjimas.
Jei po visų patirtų išlaidų lieka lėšų, jos vadinamos išlaikyta pridėtine verte. Pastarasis taip pat gali būti neigiamas, kai pridėtinės vertės nepakanka visoms išlaidoms padengti.
Bendroji pridėtinė vertė
Atskirkite bendrosios pridėtinės vertės sąvoką, kuri apskaičiuojama ekonomikos sektorių lygmeniu. Jis apibrėžiamas kaip skirtumas tarp prekių (paslaugų) produkcijos ir tarpinio vartojimo. Visų ekonomikos sektorių bendrosios pridėtinės vertės susumuojimas sudaro BVP sumą gamybos lygiu.
Tarpinis vartojimas - bendra sunaudotų prekių ir paslaugų vertė, skirta kitoms prekėms (paslaugoms) gaminti. Tai, visų pirma, žaliavos ir medžiagos, įsigyti komponentai ir pusgaminiai, kuras, elektra ir kt.
Ekonominė pridėtinė vertė
Ekonominė pridėtinė vertė (EVA) yra vienas iš ekonominio pelno vertinimo metodų, kuris naudojamas analizuojant verslo rezultatus iš savininkų perspektyvos. Tai yra įmonės pelnas iš jos veiklos, atėmus mokesčius ir sumažintas investicijų į kapitalą (savo ir skolintų lėšų sąskaita).
Formulė EVA = pelnas - mokesčiai - į įmonę investuotas kapitalas (balansinio įsipareigojimo suma) * vidutinė svertinė kapitalo kaina.
Taigi ekonominė pridėtinė vertė yra mažesnė už pelną (ir atitinkamai daugiau nuostolių) pagal kapitalo mokėjimų sumą.
