Ilgą laiką mūsų tolimi protėviai apsieidavo be pinigų. Jie gaudavo viską, ko reikia gyvenimui, medžiodami, ūkininkaudami, rinkdami arba gamindami savo klano (kaimyninės) bendruomenės jėgomis. Tačiau tobulėjant visuomenei ir tobulinant darbo įrankius, žmonių poreikiai didėjo, atsirado poreikis sukurti kažkokią visuotinę mainų priemonę, su kuria būtų galima įsigyti produktų ar gaminių iš kitų klanų, šeimų. Taigi pamažu pradėjo rodytis pirmieji pinigai.
Kas buvo panaudota kaip pirmieji pinigai
Šiuolaikinis žmogus nuo vaikystės žino, kad grynieji pinigai yra popieriniai banknotai ar monetos. Senovėje viskas buvo kitaip. Įvairūs natūralūs ar dirbtiniai daiktai, kurie buvo gerai žinomi daugeliui žmonių, buvo paklausūs, juos taip pat buvo galima ilgai laikyti neprarandant savybių, galėtų būti pinigai.
Pavyzdžiui, senovės actekai kakavos pupeles naudojo kaip pinigus, daugelis Afrikos tautų - druska, Polinezijos gentys - gražius jūros kriaukles, o senovės slavai - kailinių gyvūnų odą.
Kai žmonija buvo žemo išsivystymo lygio, vyravo vadinamoji natūrinė ekonomika. Tai yra, viską, ko reikia gyvybei, gavo ir pagamino konkretaus klano ar atskiros šeimos narių jėgos. Natūralus buvo ir keitimasis produktais, jų darbo produktais su kitais klanais ar šeimomis. Pavyzdžiui, vietoj medaus, surinkto iš miško bičių, galite gauti įdegusią odą.
Vėliau metaliniai daiktai pradėjo vis dažniau atlikti pinigų vaidmenį. Pamažu iš išlydyto metalo imta mesti banknotus - monetas. Jie greitai įgijo pripažinimą. Auksas buvo ypač vertinamas dėl to, kad jis nėra plačiai paplitęs gamtoje ir gali būti saugomas praktiškai amžinai.
Kaip pinigai iš tikrųjų tapo pinigais
Atsiradus monetoms, prekybininkų skaičius žymiai išaugo. Turtingiausi iš jų ilgas keliones pardavinėjo ir pirko. Tačiau pasiimti su savimi didelę metalinių pinigų sumą nebuvo lengva (dėl svorio) ir nuostolinga (juk jie užėmė vietą, kurioje galėjo būti prekės). Tada kažkoks iniciatyvus žmogus pirmiausia sugalvojo: palikti savo pinigus saugoti žmonėms, kuriais pasitikėjo, mainais gaudamas rašytinį įsipareigojimą grąžinti visą sumą pagal pareikalavimą. Taip atsirado pirmieji bankininkai, tvarkantys popierinius pinigus - „įsipareigojimus“.
Laikui bėgant tokie rašytiniai įsipareigojimai buvo pradėti mokėti ne tik bankams, kurie priėmė pinigus saugoti, bet ir jų partneriams kituose miestuose.
Toliau vystantis visuomenei, atsirado ne metalinių, o tikrų popierinių pinigų poreikis. Juk monetos buvo sunkios, nepatogios laikyti. Be to, gamybos reikmėms reikėjo daug metalo. Pamažu popierinės pastabos vis labiau plito. Nuo XIX amžiaus pradžios popieriniai pinigai paplito beveik visame pasaulyje, tapdami pagrindine visuotine mokėjimo ir mainų priemone.
