Tarp priemonių, kuriomis valstybė gali paveikti ekonominius rodiklius ir pasaulio valiutų rinką, išsiskiria konkrečios šalies centrinių bankų palūkanų normos. Centriniai bankai savarankiškai nustato palūkanų normos dydį ir laikotarpį, per kurį ji gali būti peržiūrėta.
Centrinio banko palūkanų normos yra galingas ekonominis rodiklis ir veiksmingas įtakos ekonomikai svertas. Šis rodiklis svarbus valdant tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Jo pokytis veikia valiutos kursą, leidžiantį jį palaikyti reikiamu lygiu.
Centrinio banko palūkanų norma, kuri dar vadinama refinansavimo norma, yra procentas, kuriuo pagrindinis šalies bankas teikia paskolas kitoms kredito įstaigoms, įskaitant komercinius bankus. Iš esmės palūkanų norma yra ekonomikos rodiklis, nacionalinės valiutos vertės etalonas.
Nurodyto procento lygį pirmiausia lemia lėšų paklausa ir paskolų bei paskolos kapitalo pasiūlymų skaičius rinkoje. Šio rodiklio dydžiui įtakos turi ir kredito rizika, numatomas infliacijos lygis, valiutos kurso dinamika ir mokesčių lygis. Palūkanų normą nustato speciali centrinio banko komisija.
Dalyvaudamas komercinių bankų refinansavime, centrinis bankas, keisdamas palūkanas, daro įtaką daugeliui ekonominių rodiklių, įskaitant infliacijos lygį ir valiutos kursą. Kuo didesnės palūkanos, tuo brangesnė komercinio banko paskola ir, atitinkamai, didesnės palūkanos už klientams suteiktas paskolas.
Refinansavimo norma yra plačiai naudojama apskaičiuojant mokesčius, kai nustatomos baudos už pavėluotą mokesčių ir mokesčių mokėjimą. Vyriausybės įsipareigojimų normos ir daugumos finansinių priemonių pelningumo lygis tiesiogiai priklauso nuo pasirinkto palūkanų normos lygio. Pasikeitus refinansavimo normai, šalies vidaus rinkoje kapitalas gali padidėti arba sumažėti.
Centrinis bankas didina palūkanų normą, siekdamas užkirsti kelią ekonomikos perkaitimui. Šis reiškinys pastebimas padidėjus prekių kainoms, nepadidėjus realiai produkcijai, kitaip tariant, kai sukasi infliacija. Kita priežastis padidinti refinansavimo normą yra būtinybė padaryti nacionalinę valiutą patrauklesnę potencialiems investuotojams. Taigi padidinus palūkanas padidėja nacionalinės valiutos vertė ir numušamas infliacijos lygis.
Centrinio banko palūkanų normos padidėjimas taip pat turi neigiamą pusę, nes tuo pačiu metu padidėja paskolų įmonėms lygis, dėl kurio smarkiai sumažėja, padidėja nedarbas ir padidėja apyvartoje esančių pinigų masė.
Sumažėjus refinansavimo normai, pastebimas priešingas poveikis: investuotojai siekia pervesti lėšas į kitą valiutą, mažėja nedarbas, žemos skolinimosi normos lemia realios prekių ir paslaugų gamybos padidėjimą. Bendra verslo veikla auga, nors infliacija pradeda didėti.
Rinkos dalyviai turi teisingai suprasti palūkanų normų formavimo prasmę ir tvarką, taip pat sekti kitų centrinio banko komisijos posėdžių, kuriuose sprendžiami refinansavimo normos keitimo klausimai, datas.
