Natūrali monopolija suprantama kaip neišvengiama absoliuti gamybos ir paslaugų įmonių nuosavybė tose ekonomikos srityse, kuriose jos egzistavimą lemia valstybės ir gyventojų interesai.
Monopolijos terminas buvo suformuotas iš dviejų graikiškų žodžių: mono, kuris verčiamas kaip vienas, ir žodis poleo, reiškiantis „parduoti“. Suverenios pramonės nuosavybės teisės gyvenime yra labai retos. Dažniausiai išimtinę teisę į gamybą ar pardavimą turi asmenų grupė.
Monopoliją kaip teisę valstybė gali suteikti tam tikroms įmonėms, ji gali atsirasti natūraliai arba užimant dominuojančią padėtį rinkoje. Daugeliu atvejų taip pat vyksta gamintojų sąmokslas, jungiantis į gamybos grupę, siekiant išvaryti konkurentus.
Monopolija skirstoma į tris tipus:
- uždaras, t.y. valstybės monopolis, kuris apsaugo nuo konkurencinės aplinkos formavimosi nustatydamas teisinius ar įstatyminius draudimus;
- natūralu, kai efektyviai naudoti išteklius įmanoma tik esant absoliučiai nuosavybės teisei už gamybą;
- atvira, atsirandanti, kai dėl aplinkybių vienintelė įmonė yra tam tikrų prekių ar paslaugų gamintoja ir tiekėja.
Monopolija yra absoliuti vieno pardavėjo ar gamintojo taisyklė tam tikrame rinkos segmente. Ši situacija prieštarauja laisvos konkurencijos ir rinkos ekonomikos normoms, išskyrus natūralų monopolį situacijose, turinčiose įtakos valstybės ir jos gyventojų interesams.
Priklausomai nuo situacijos, monopolija gali būti pateisinama, suteikianti naudos, arba, priešingai, pažeisti normas ir įstatymus. Dirbtinai sukurta monopolijos padėtis, vykdoma sąmokslu asmenų, susivienijusių vienoje įmonėje ar aljanse, grupei, pašalina konkurentus.
Dažniausiai įmonės veikia pagal šią schemą. Pirma, nepagrįstai mažėja kainos, su kuriomis mažesnės įmonės negali konkuruoti. Todėl daugumą jų uždaro arba nupirko būsimi monopolistai. Įgijus autokratiją, kainos pradeda kilti. Pirma, reikia susigrąžinti nuostolius, patirtus anksčiau dėl agresyvios kampanijos. Antra, norint gauti didesnį pelną.
Tokią darbo schemą galima įgyvendinti didelėse apdirbamosios pramonės šakose, kur naujų konkurentų atsiradimas atmetamas dėl aukštos įėjimo į rinkos segmentą kainos. Tai yra „nesveikos“monopolijos, kenkiančios valstybei ir galutiniams vartotojams, pavyzdys.
Tačiau kartais reikalinga monopolija. Centrinis bankas yra vienas iš pagrindinių natūralios monopolijos pavyzdžių. Sunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei „spaustuvė“būtų prieinama masėms. Panaši situacija yra ir su šalies metro linijomis, geležinkeliais ir energetikos tinklais.
Natūrali valstybės monopolija atsiranda ten, kur jos buvimą sąlygoja valstybės interesai ir piliečių saugumas.
